Itališko stiliaus virtuvė nėra viena konkreti spalvų paletė ar fasadų forma. Italų virtuvės dizainas gali būti ir klasikinis, ir itin modernus, tačiau dažnai jį jungia keli bendri principai – kokybiškos medžiagos, aiškios proporcijos, dėmesys detalėms ir baldas, kuris atrodo kaip vientisa interjero architektūros dalis.
Šiuolaikinėse itališko dizaino virtuvėse dažnai derinamas natūralus akmuo, medis, metalas ir santūrios spalvos, o virtuvės sala ar aukštų spintų blokas tampa ne vien funkciniu elementu, bet ir stipriu erdvės akcentu.
Kas būdinga itališko stiliaus virtuvei?
Dažniausiai išsiskiria:
- kokybiškų medžiagų deriniai;
- aiškios, tikslios baldų proporcijos;
- vientisos spintų ir salų kompozicijos;
- natūralaus akmens paviršiai;
- medžio ir metalo deriniai;
- subtilūs, tiksliai suprojektuoti profiliai;
- integruota buitinė technika;
- mažiau atsitiktinio dekoro;
- išraiškingos, bet neperkrautos detalės.
Itališkoje virtuvėje dažnai svarbus pats baldo siluetas – jo storis, krašto forma, medžiagų sandūra ir tai, kaip baldas atrodo visos erdvės kontekste.
Medžiagos kuria pagrindinį charakterį
Šiuolaikiniame itališkame dizaine medžiaga dažnai tampa pagrindiniu interjero akcentu.
Virtuvėje gali būti derinama:
- marmuras ar kitas natūralus akmuo;
- travertinas;
- mediena ar faneruoti paviršiai;
- nerūdijantis plienas;
- dažyti matiniai fasadai;
- stiklas.
Italų dizainui būdingas dėmesys tam, kaip skirtingos medžiagos susijungia tarpusavyje.
Pavyzdžiui, masyvus akmens stalviršis gali būti derinamas su labai plonu baldų fasado profiliu, o šilta mediena – su šaltu metalu. Būtent šie kontrastai dažnai suteikia interjerui gylio.
Sala – ne tik darbo paviršius
Itališko dizaino virtuvėse sala dažnai tampa centriniu architektūriniu objektu.
Ji gali būti:
- monolitinė;
- dengta akmeniu iš kelių pusių;
- su integruotu valgomojo stalu;
- su mediniu „snack“ tipo prailginimu;
- išraiškingos geometrinės formos;
- švelniai lenkta.
Naujausiuose itališkų virtuvių projektuose ypač daug dėmesio skiriama tam, kad sala neatrodytų kaip paprasta spintelių grupė, o labiau primintų atskirą baldą ar architektūros elementą.
Vientisos baldų plokštumos
Itališkose moderniose virtuvėse dažnai naudojami dideli aukštų spintų blokai.
Juose gali būti paslepiama:
- buitinė technika;
- šaldytuvas;
- sandėliavimo zonos;
- kavos aparatas;
- smulki technika;
- dalis darbo paviršiaus.
Projektuojant virtuvės baldus tokia kompozicija leidžia virtuvei atrodyti kaip vientisai interjero sienai, o ne atskirų spintelių rinkiniui.
Tai ypač svarbu atvirose virtuvėse, kurios matomos kartu su svetaine.
Rankenėlė gali būti dizaino detalė
Itališkame dizaine nebūtinai siekiama visiškai paslėpti rankenėles.
Kai kuriuose projektuose naudojami berankeniai fasadai, kituose – rankenėlė integruojama į patį fasado profilį arba sąmoningai paverčiama dizaino dalimi.
Svarbu, kad ji atitiktų bendrą baldo proporciją ir medžiagas.
Pavyzdžiui, Poliform „Shape“ virtuvėje pati įleista rankenėlės zona tampa išskirtine fasado architektūros dalimi, o Boffi modeliuose daug dėmesio skiriama pačiam fasado krašto ir stalviršio santykiui.
Itališkas stilius nebūtinai reiškia prabangą per dekorą
Itališka virtuvė dažnai atrodo prabangiai ne dėl ornamentų, o dėl medžiagų, proporcijų ir detalių tikslumo.
Gali būti visiškai lygūs fasadai ir labai mažai dekoro, tačiau kokybiškas akmuo, gerai parinkta mediena, tikslus apšvietimas ir vientisa baldų kompozicija vis tiek suteikia erdvei solidumo.
Tai ypač skiriasi nuo senesnio supratimo, kad „itališkas interjeras“ būtinai turi būti klasikinis, puošnus ar dekoruotas.
Šiuolaikinis itališkas dizainas dažnai yra labai santūrus.
Spalvos – nuo šiltų neutralių iki gilių tamsių tonų
Dažnai naudojamos:
- šilta balta;
- smėlio ir akmens tonai;
- tabako spalvos medis;
- tamsus riešutas;
- moka;
- pilka;
- juoda;
- tamsiai žalia.
Tačiau pati spalva nėra pagrindinis stiliaus požymis.
Itališko charakterio labiau suteikia tai, kaip spalva derinama su medžiaga ir baldo forma.
Virtuvė ir svetainė – viena kompozicija
Itališkame interjere virtuvė dažnai projektuojama kartu su gyvenamąja erdve.
Ta pati mediena, akmuo ar spalvinė gama gali būti tęsiama:
- svetainės spintelėse;
- TV balduose;
- indaujose;
- lentynose;
- valgomojo balduose.
Todėl planuojant ne tik virtuvę, bet ir kitus nestandartinius baldus galima kurti vientisesnį viso būsto interjerą.
Kam tinka itališko stiliaus virtuvė?
Ši kryptis ypač tinka, kai norisi:
- elegantiško, bet neperkrauto interjero;
- kokybiškų ir išraiškingų medžiagų;
- stiprios virtuvės salos;
- vientisos virtuvės ir svetainės kompozicijos;
- individualiai suprojektuotų baldų;
- dizaino, kuris nėra paremtas viena trumpalaike mada.
Itališko stiliaus virtuvės esmė nėra vien konkretus fasadas ar spalva.
Svarbiausia – medžiaga, proporcija, detalė ir tai, kaip visas baldas įsilieja į architektūrą.
