Kičo stilius – viena ryškiausių ir sunkiausiai į aiškias taisykles sutalpinamų interjero krypčių. Jame gali susitikti intensyvios spalvos, skirtingų laikotarpių detalės, blizgūs paviršiai, neįprastos formos ir sąmoningai perdėtas dekoras.
Tačiau kičas nebūtinai reiškia tiesiog daug ryškių daiktų vienoje patalpoje. Įdomiausiai jis atrodo tada, kai taisyklės laužomos sąmoningai, o ne atsitiktinai.
Kas būdinga kičo stiliui?
Kičo interjere dažnai naudojami dalykai, kurie santūresnėje virtuvėje būtų laikomi per ryškiais ar sunkiai derinamais:
- sodrios ir kontrastingos spalvos;
- blizgūs, metalizuoti ar netikėtų spalvų paviršiai;
- skirtingų laikotarpių baldai ir detalės;
- ryškūs tapetai, keramika ar tekstilė;
- dekoratyvūs šviestuvai;
- žaismingi, ironiški ar sąmoningai perdėti akcentai.
Vienos konkrečios kičo spalvų paletės nėra. Rožinė gali būti derinama su raudona, žalia – su mėlyna, o aukso ar chromo detalės gali atsirasti greta spalvoto laminato, natūralios medienos ar akmens.
Svarbiausia ne konkreti spalva, o bendras interjero charakteris.
Kičo stilius virtuvėje
Virtuvėje ši kryptis ypač įdomi tuo, kad čia ryškus dizainas turi veikti kartu su labai praktiška erdve.
Kičo charakterį galima kurti skirtingu intensyvumu. Viename interjere pagrindiniu akcentu gali tapti spalvoti virtuvės baldai, kitame – tik viena ryški spintų grupė, neįprastas stalviršis, sienų apdaila, šviestuvai ar meno kūriniai.
Jeigu planuojami individualūs virtuvės baldai, spalvas ir dekoratyvius elementus verta vertinti kartu su visu baldų projektu. Net labai ekspresyvus dizainas turi palikti pakankamai darbo paviršiaus, patogų praėjimą, tinkamas saugojimo vietas ir logišką buitinės technikos išdėstymą.
Ryšku nebūtinai reiškia chaotiška
Didžiausias iššūkis kuriant tokį interjerą – nuspręsti, kas jame bus pagrindinis akcentas.
Jeigu vienu metu konkuruoja ryškūs fasadai, margas stalviršis, aktyvios grindys, keli skirtingi raštai ir daug dekoro, atskiri sprendimai gali tiesiog pasimesti.
Todėl net kuriant sąmoningai ekstravagantišką erdvę verta numatyti tam tikrą vizualinę logiką. Ją gali sukurti pasikartojanti spalva, medžiaga, forma ar keli tarpusavyje susiję akcentai.
Tai ypač aktualu atviroje virtuvėje, kuri matoma kartu su svetaine ir kitomis namų erdvėmis.
Kičas, maksimalizmas ir eklektika – ne visai tas pats
Šios sąvokos kartais persidengia, tačiau nėra tapačios.
Eklektiškame interjere sąmoningai derinamos skirtingos stilistikos ir laikotarpiai.
Maksimalistiniame interjere naudojama daugiau spalvų, raštų, tekstūrų ir objektų, tačiau jų derinimas paprastai turi aiškią sistemą.
Kičas gali būti dar žaismingesnis ir provokuojantis – jame sąmoningai naudojami sprendimai, kurie tradiciškai būtų laikomi pernelyg puošniais, sentimentaliais ar net „blogo skonio“.
Todėl kičo stilius labiausiai tinka ne ieškantiems universalaus interjero recepto, o norintiems labai individualios erdvės.
Ar kičo stilius tinka ilgam?
Virtuvės baldai paprastai projektuojami daugeliui metų, todėl prieš renkantis labai ryškius ir sunkiai pakeičiamus sprendimus verta pagalvoti, kas iš tiesų patinka ilgam.
Jeigu norisi drąsaus interjero, bet kyla abejonių dėl intensyvių baldų fasadų ar neįprasto stalviršio, charakterį galima kurti ir lengviau pakeičiamais elementais – sienų spalva, šviestuvais, kėdėmis, menu ar aksesuarais.
O jeigu būtent ryškūs individualūs baldai yra pagrindinė idėja, verta juos projektuoti kartu su visa erdve. Interjero dizaino etape galima iš anksto pamatyti, kaip spalvos, medžiagos ir baldų formos veiks bendrame namų kontekste.
Kičo stilius neturi vienos formulės. Jo esmė – individualumas, drąsa ir sąmoningas įprastų derinimo taisyklių laužymas.
